Antradienio vakare Kultūros centro „Laiptų“ galerijoje buvo atidaroma šiauliečio menininko - tapytojo, skulptoriaus - Kornelijaus Užuoto fotografijų paroda „Boulevard“.

 

Autorius prieš parodos atidarymą akivaizdžiai nerimavo - tai pirmoji jo fotografijų paroda, iki tol tik patys artimiausi žmonės težinojo, kad apskritai Kornelijus fotografuoja. O čia jau rinkosi ir kolegos menininkai iš Menų fakulteto, ir studentai, ir seno geri pažįstami pasižiūrėti – ir koks tasai pripažinto tapytojo bulvaras Paryžiuje.

 

- Jaučiuosi kaip pirmą kartą, - jaudinosi Kornelijus Užuotas.  - Atvirai pasakius, aš bijau...

 

- Kodėl?

 

- Aš nelaikau savęs fotografu - esu stebėtojas ir man įdomūs tam tikri motyvai, todėl juos gaudau. Ir ką aš žinau... Štai imu ir atiduodu teismui savo nuotraukas, save. Taip man labai seniai buvo, kad kaip studentas paduočiau save ir pasakyčiau: imkit mane! 

 

- Tai kokį bulvarą ar bulvarus fotografuoti pasirinkote?

 

- Tai tik paroda vadinasi „Bulvaras“, nes Paryžiuje bet kuri gatvė, kur daugiau žmonių, taip vadinama. O šios nuotraukos padarytos praėjusią vasarą – liepos vidury Paryžiaus rajone, kuris yra šalia Bastilijos, šalia senųjų Paryžiaus kapinių. Net nežinau, kaip tą vietą įvardyti. Tai senamiestis, kur gyvena daug senų prancūzų - ypač ties tomis kapinėmis, bet yra ir kinų, ir afrikiečių, ir... 

 

Tame rajone tokia samplaika rasių, kultūrų, visko, bet visa bendruomenė labai draugiška, lengvai priimanti bet kurį naują žmogų. Ir aš, atrodo, ten nuvykęs ir apsigyvenęs pas savo seserį, labai savarankišką ir emancipuotą moterį, įsipaišiau - gana greit sutikti rajono gyventojai pradėjo sveikintis: „Bonsoir, Cornelius...“

 

- O pasisveikinę noriai pozuodavo jums?

 

- Dažniausiai fotografuodavau sėdėdamas kurioje nors kavinėje, kur prancūzai labai mėgsta gerti vyną, o aš, žinoma, kaip lietuvis užsisakydavau alaus. Žmonės eidavo pro šalį savo reikalais, aš, pamatęs kokios išskirtinės nuotaikos, pakeldavau fotoaparatą ir spragtelėdavau.

Ir žmonės visai į tai nereaguodavo - lyg ir manęs išvis nebūtų: eidavo ir praeidavo. Ir tai gerai, nes įsivaizduoju, kaip lietuviai supyktų, kad kažkas juos drįsta fotografuoti...  

 

O aš ir neatsirinkinėdavau, ką fotografuoti - nuotraukose yra ir juodaodžių, ir geltonodžių, ir...

 

Tuos žmones nuolat matydavau, nes šalia Bastilijos sekmadieniais ir pirmadieniais veikia turgus, tad žmonių srautas į ten ir atgal buvo nemenkas. Ir aš iš matymo pradėjau juos atpažinti: mes sveikindavomės, susimojuodavome.

 

Apskritai aš į Paryžių nevažiavau nei dirbti, nei ko - laiko stebėti žmonėms turėjau sočiai. 

 

- Tai koks buvo jūsų kelionės tikslas?

 

- Paprasčiausiai aš ten valkiojausi... Bet su tikslu! Kuo daugiau pamatyti, prisirinkti nuotaikų, motyvų. Kam?  Na, sau...

O fotografavau todėl, kad fotografuoju nuo keturiolikos metų - už tai esu dėkingas savo tėvukui. Fotografavau Paryžių, nes turėjau tokią galimybę: ten gyventi ir nuotraukomis perteikti tenykštę savo gerą nuotaiką. 

 

- O kaip dabar nusprendėte pasidalyti ta paryžietiška gera nuotaika su šiauliečiais?

 

- Tiesiog šį kartą taip atsitiko, kad atsirado mano pirmoji fotografijos paroda. Nei aš galvojau ją daryti, nei ką, tik kartą nei iš šio, nei iš to ėmiau ir pasakiau Ričardui Jakučiui: nori - padarysiu fotografijos parodą?.. Jis man – daryk! Tai ir padarėm.

 

Be to, su Ričardu ilgai ginčijomės, ar tai paryžietiška paroda, ar ne. Aš manau, kad ne – nuotraukose tik mano nuotaikos, mano pažįstami. Tačiau Jakutis nenusileido: Kornelijau, nesimaivyk – tai ir yra Paryžius. O kadangi Ričardas yra tam tikra prasme mano recenzentas, tai man ir teko nusileisti – tegul bus paryžietiška paroda.

 

O dabar štai ir jaudinuosi: ką pasakys apie ją tikri fotografai... 

 

„Tikras“ fotografas - žymus šiaulietis fotomenininkas Algirdas Musneckis, Kornelijaus Užuoto nuotraukas atidžiai apžiūrėjęs, šit ką pasakė: „Man visada labai džiugu, kai ypač Šiauliuose  atsiranda naujas fotografas. Juk yra daug fotografuojančiųjų, bet jie dažniausiai pasirodo labai nerimtai: arba pateikia parodoje 10x15 formato nuotraukas, arba neturi ko parodyti. O čia, žinote, viskas - kaip reikiant. Ir kas svarbiausia - eksponuojamos nespalvotos - juodai baltos fotografijos. Jos kaip tik arčiau širdies mums - klasikams. Tokias nuotraukas mes visą laiką ir darėme - ir su didintuvais. 

 

Man patinka tas Užuoto fotografijų nedidelis kontrastas, minkštumas - iškart matosi, kad žmogus menininkas. O gal jis ir gerą aparatą turi, nes vadinamosios skaitmeninės muilinės viską labai jau ryškiai perduoda: ir pirmas planas ryškus, ir antras planas ryškus. O čia yra tikri planai.

Aišku, siekti tobulumo reikėtų, bet vis tiek gerai, kad žmogus jau daro.

 

Taigi labai džiugu, kad nauja žvaigždutė (oi, ne - jis juk dvimetrinis) atsirado“.