Fotomenininko dovana kolegoms

Ričardas JAKUTIS

Spalio 22 dieną Filharmonijos mažojoje salėje fotomenininkas Alvydas Šalkauskas pakvietė į savo kūrybos parodą "Portretas +".

Portretas visais laikais buvo labai svarbus vaizduojamuosiuose menuose. Viena fotografijos atsiradimo priežasčių - irgi noras portretuoti žmogų, o Lietuvoje fotografinis portretas visad buvo dėmesio centre ir sunkiai rastume fotografą, nedirbusį šiame žanre.

Tokių tradicinių minčių vedinas įžengi ir į šią fotomenininko Alvydo Šalkausko parodą. Įžengęs nustembi fotografijų autoriaus išmone, fantazija ir gebėjimu savitai mąstyti. Jauti, kad fotomenininko noras - įamžinti tai, kas rytoj bus istorija, bet drauge faktai jo nuotraukose ne tokie svarbūs kaip reiškiniai. Alvydas Šalkauskas nesistengia tradiciškai pabrėžti sufokusuotą vietą nuo nesufokusuotos, tačiau įtampos tarp tradicijų ir naujoviško portreto nėra. Maloniai nuteikia parodos vientisumas. Nuotraukų centre - žmogaus veidas, tik kartais už jo tarsi per rūką šmėkšteli paveikslo kontūrai, lango rėmai, medžių šakos, pieva... Visi užfiksuotieji nuotraukose šiauliečiams pažįstami. Jie - miesto menininkai, parodos autoriaus kolegos. Galima sakyti, jog tai fotomenininko dovana jiems.

Dar viena Alvydo Šalkausko fotografijų savybė – jas galima skaityti. Fotomenininkas geba taip užfiksuoti žmogų, kad jo žvilgsnis į objektyvą tampa netikėtai kitoniškas ir čia iškyla postmodernizmo sąvoka, kuri nepripažįsta asmenybės nekintamumo įvairiose situacijose. Alvydo Šalkausko fotografijoms būdingas natūralumas, nes fotografuojamieji dažniausiai net nežino, kad yra fotografuojami, todėl kiekvienas portretas vis kitoks - kiti veidai, kita aplinka.

Kritikas Skirmantas Valiulis ir fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas, kalbėdami apie fotografiją, mėgsta pateikti pavyzdį iš kitų menų, kai Vincento van Gogho "Suplyšę batai" ar Marcelio Prousto romano "Prarasto laiko beieškant" herojus kalba ne siužetu, o įstrigusiomis atmintyje lyg ir atsitiktinėmis detalėmis. Šis palyginimas taikliai apibūdina ir Alvydo Šalkausko kūrybą. Fotomenininkas išeina į kitą mąstymo lauką, nepataikauja fotografuojamiesiems, išryškina veido reljefo smulkmenas, improvizuoja. Juk mes gyvename erdvėje tarp skepticizmo, malonumo ir teisybės, o joje ir dokumentiški vaizdai yra traktuojami kur kas sudėtingiau.

Šiaip Alvydas Šalkauskas išsiskiria branda ir tempu, nors visi jo žingsniai nuoseklūs. O labiausiai džiugina jo noras, kad meninėje fotografijoje neišnyktų žmogaus veidas.